kaugurys

kaugurỹs sm. (3^b) BŽ601, K.Būg, kaũguris (1) Krtv 1. žr. kauburys 1: Kauguris – maža iškilmė žemės I. 2. N, [K], LsB448, LVII173 kopa; pusnis: Žiemą sniego didžiausius kaũgurius supusto Krtv.